Vestuves2.lt

Kuriant Juvelyrinius dirbinius taikomi dailiųjų amatų būdai – kalyba, liejyba, kalstymas, drožyba, granuliavimas, filigranas ir mechaniniai būdai –štampavimas, presavimas, valcavimas. Gamyboje naudojamas juodinimas,ėsdinimas, oksidacija, emaliavimas. Juvelyrinių dirbinių paviršiuspoliruojamas, šlifuojamas, puncuojamas. Jie puošiami inkrustacija,raižyba.

Juvelyrikos papuošalai, smulkūs liturginiai reikmenys, miniatiūrinė plastika iš tauriųjų ir spalvotųjų metalų (auksas, sidabras, platina, varis, alavas, titanas) ar jų lydinių bei brangiųjų ir pusbrangių akmenų (ametistas, berilas, chalcedonas, cirkonas, granatas, ortoklazas, opalas, piropas, rutilas, sfaleritas, spodumenas, topazas). Juvelyrikoje taip pat plačiai naudojamas dramblio kaulas, perlai, gintaras ir kitos natūralios medžiagos.

Metalo dirbiniai

1495 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras privilegijos raštu įsteigė Vilniuje auksakalių cechą ir patvirtino jo statutą, sudarytą Vakarų Europos pavydžiu. Daug auksakalių buvo Kaune, XVI–XVIII a. jų būta Klaipėdoje, Kėdainiuose, Ukmergėje, Raseiniuose. Nuo XIX a., įsigalint fabrikinei gamybai, auksakalystės vaidmuo sumenko.

Vėlesniais amžiais juvelyrikos dirbinių gamyba plito tarp miestų amatininkų, XVIIIa.–XX a. pradžioje Lietuvoje išpopuliarėjo buitiniai ir dekoratyviniaimetalo plastikos juvelyriniai dirbiniai: memorialinių paminklų (kryžių,koplytstulpių, stogastulpių, koplytėlių) ir kulto pastatų bokštųmetalinės viršūnės (dažnai kryžmiškos), skrynių, durų apkaustai,spynos, žibintai. Memorialinių paminklų ir bokštų viršūnės pasižymėjodideliu meniniu išradingumu. Ritmiškai vibruojančiomis linijomisiškalti jų puošybiniai elementai sudaro geometrinių ar stilizuotųaugalinių motyvų raštą, kurio centre dažniausiai įkomponuotasspinduliuojančios saulės, apačioje – mėnulio simbolis. Ypač išradingainukalti saulės spinduliai. Jie išraitomi bangele, imituoja įvairiusaugalus, jų galai užbaigiami ieties, lelijos, dobilo ir kt. motyvais.

Mūsų eros I tūkstantmečio viduryje ir antrojoje pusėje plito masyvūs papuošalai iš sidabro ir žalvario su mėlyno stiklo akutėmis. Aptinkama II tūkstantmečio pradžios geometrinių ornamentų, traktuotų reljefiškai (antkaklėse, apyrankėse, pentinuose, žirgo kamanų apkaustuose atsirado įdubas rombas, trikampis, iškilus pinutės pavidalo zigzagas). Tuo metu labiau paplito augalinių ir gyvulinių motyvų ornamentai, reljefiškai pradėta traktuoti gyvūninius motyvus. XIII–XV a. Lietuvoje paplito antkaklės su pintu lankeliu, plokščios apskritos segės, žiedai su praplatinta viršutine dalimi, kurioje kartais būdavo įtaisoma akutė. Daugelį tokių papuošalų imta gaminti masiškai, mažėjo jų originalumas.

Archeologijos duomenimis, Lietuvoje papuošalai iš metalo ir gintaro buvo žinomi nuo I tūkstantmečio pr. Kristų. Juos gamino vietos meistrai (žalvaris ir sidabras buvo importuojami).

Gintaro dirbiniai

Gintaro juvelyrikos dirbinių išliko iš neolito laikotarpio (III–II tūkstantmečio pr. Kr.). Tuo metu iš gintaro buvo daromi kabučiai, magiškos reikšmės turėjusios žmonių figūrėlės ir kt. Vėlesniais amžiais plito gintaro karoliai, segės, apyrankės, smeigtukai ir kiti gintaro papuošalai. Daugelyje jų išryškintos natūralios gintaro savybės – vaiskumas, gabalo forma, faktūra ir kt.

Kaulo, rago, popieriaus, šiaudų, vytelių ir kt. medžiagų dirbiniai Lietuvoje nebuvo gausūs. Labiau paplitę iš plėšų ar vytelių pintibuities reikmenys, iš šiaudų pintos įvairių formų dėžutės ir kiti suliaudies papročiais susiję daiktai bei dekoratyviniai karpiniai išpopieriaus.

Žymesnieji gintaro meistrai, juvelyrai: V. Butvilas, J. Griciūnaitė, P. Norbutas, I. Pakutinskienė. Gintaro kūriniai buvo eksponuojami 1967 m. pasaulinėje parodoje Monrealyje (Kanada), atskirų tautodailininkų kūriniai – įvairiose užsienio šalyse.